verventas

verveñtas sm. (2) RŽ, DŽ, NdŽ, FrnW 1. Rt, Pln, Kv prietaisas virvėms vyti, sukti, reketas: Liuob verveñtą turėti virvėms vyti Šv. Verveñtas nesisuka – biškį atleisk Vvr. Vys su dum klebetais, o gale būs tas verveñtas. Vys vys, ka paleis, kad ans suksas tas verveñtas – trr End. Užkabini, tas verventùkas, verveñtas i susuka a pantį, a šniūrą NmŽ. 2. Šv, Žv žiedas, neleidžiantis grandinei ar virvei persisukti, sukutis: Mūso visi lenciūgai su verveñtais Kl. Kad lenciūgas nesusuktų grįžtę, įdeda į lenciūgo galą verveñtą Bdr. Lenciūgas be verveñto – karvė užsisuks End. 3. Jn(Kv) šautuvo sagtis diržui prikabinti.